- kytrybė
- ×kytrýbė sf. (1); SD28, N, M, MP162, kitrybė 1. gudrumas, suktumas: Kytrýbė žabaliaus BM9. Per savo kitrybę stojosi karalium LB219. Nei kytrybė, arba vylius, jo, nei šarvuota ranka negalėjo ką veikt prieš jį DP155. Sugaudo išmintingus kytrybėje jų BtPvK319. 2. šykštumas: Kytrýbė žmogaus – trupinio gaili Dbk.
Dictionary of the Lithuanian Language.